Tanzanija ir
Kenija – mano pirmasis prisilietimas prie tikros Afrikos (Egipto neskaičiuoju,
nes ten tikrai ne Afrika). Sakau prisilietimas, nes Afrika yra tokia didelė ir
įvairialypė, kad per tuos nepilnus mano praleistus tris mėnesius čia neįmanoma normaliai
nei pamatyti nei suprasti net ir vienos valstybės. O jų čia – ir tarkim, vien
Kenijoj gyvena 42 gentys.
Jau nebeprisimenu
koks juodukų įvaizdis buvo mano galvoje kai gyvenau Lietuvoj. Koks jis ten ir
galėjo būti, jų ten paprasčiausiai nebuvo (gal dabar jau yra?). Jei Briuselio
gatvėje pamatai, o tiksliau iš tolo išgirsti, atvažiuojantį seną Renault
(kartais ir geresnį BMW) su pravertais lagais ir bumsinčia muzika, praktiškai
niekada nesuklysi – viduje sėdės arba juodaodžiai arba arabai. Abiem atvejais
musulmonai. Naktį sutikus gatvėje tamsiaodį instinktyviai pradedi čiupinėtis ar
mobilus telefonas ir piniginė vis dar kišenėje. Jau nekalbu apie tai, kad į kai
kuriuos rajonus naktį kojos geriau nekelti.
Kenija, žinoma,
irgi ne pati saugiausia šalis, nusikalstamumas didmiesčiuose pakankamai
didelis, ir net turistiniame Diani beach visi be išimties pataria naktį
nevaikščioti nei paplūdymiu nei nuošalesnėmis gatvėmis. Tačiau pagyvenus čia,
juodaodžių įvaizdis mano akyse apsivertė visiškai aukštyn kojomis. Blogų žmonių
pasitaiko visur, bet kurioje visuomenėje, tačiau visumoje čia gyvenantys žmonės
yra super draugiški, nuoširdūs ir geranoriški. Ir kas labiausiai nustebino –
dauguma tikrai šviesaus proto. Pavyzdžiui, mano mokykloje dirbantis burlenčių
instruktorius Juma, kuris gauna 80 Eurų per mėnesį atlyginimą, be savo
gimtosios svahili laisvai kalba anglų, vokiečių ir italų kalbomis. Masajų karys
saugantis mūsų fazendą ir tas kalba vokiškai, nes yra gyvenęs Vokietijoje.
Kitas pažįstamas vietinis mane apšvietė apie šiuo metu vykstantį karą Sirijoje.
Aišku visa tai ko gero yra gan retos išimtys, nes dauguma žmonių Kenijoje
gyvena itin skurdžiai ir net pagrindinis išsilavinimas daugumai yra sunkiai
pasiekiamas. Lietuvos vardo čia niekas nežino. Bet net mano pažįstami vietiniai
Kenijos baltieji jei ir girdėjo kada žodį Lithuania, tai tikrai nesugebėtų
surasti jos žemėlapyje.
Afrika sulaukia
nemažai vakarų pasaulio paramos, todėl į baltuosius čia dažnai žiūrima kaip į
išsigelbėjimą ar neišsenkantį pinigų šaltinį. Turistiniame pajūryje tas ypač
jaučiasi. Per pastaruosius porą metų turizmas Kenijoje labai stipriai nusmuko.
Diani beach užsidarė keli didžiausi viešbučiai, apie 2000 darbuotojų neteko
darbo. Paplūdymyje kasdien sukinėjasi dešimtys prekeivių bandančių įsiūlyti
kokosus, vaisius, skaras, medžio drožinius ar masajų gamintus papuošalus. Deja
pirkėjų visiems šiems daiktams labai nedaug. Kiek galiu, remiu tuos pardavėjs –
kasdien išgeriu po 1-2 kokosus, parsinešu namo mangų, ananasų. Bet atsimušinėti
nuo įkyruolių, siūlančių raktų pakabukus ar kitokius nereikalingus menkniekius,
labai sunku.
Neseniai į
paplūdymį priešais mūsų mokyklą pradėjo vaikščioti 9-metis berniukas ir
pardavinėti virtus kiaušinius. Visai neblogas užkandis kai nėra laiko nueiti
normaliai papietauti. Pasidomėjus paaiškėjo, kad berniukas našlaitis, su
jaunesne sesute gyvena su senele kažkur kaime ir kasdien ateina 5 km iki
paplūdymio. Kiaušinių pardavimas – vienintelis šeimos pajamų šaltinis. Kolegė
instruktorė iš Čekijos kartu su jos aplankyti atvažiavusia seserim nuvažiavo
aplankyti berniuko namų, pabendrauti su senele. Pasirodo visi trys gyvena mažam
nuomotam kambarėlyje dideliam name, neturėdami nei elektros nei vandens nei
būtiniausių namų apyvokos rakandų. Instruktorės sesuo liko taip šokiruota, kad
išvažiuodama paliko sesei pinigų būtiniems dalykams supirkti, paprašė surasti
berniukui privačią mokyklą ir įsipareigojo mokėti už jo mokslus. Europiečiams
50 eurų per mėnesį nėra dideli pinigai, tuo tarpu tam berniukui tai vienintelis
kelias išsikapstyti iš skurdo ir gauti išsilavinimą. Afrikoje yra sukurta visa
privačių mokyklų sistema, kur kiekvienas vaikas turi po rėmėją.
Dar vienas įdomus
nutikimas su vaikais buvo prieš kelias savaites. Pirkom vandenį vietinėje kaimo
parduotuvėje, o šalia jos lūkuriavo keli basi futbolo komandos marškinėliais
apsirengę vaikai. Vienas drąsesnis priėjo prie mūsų nešinas didelę „auksinę“
taurę ir laužyta anglų kalba pasigyrė, kad jie ką tik laimėjo vietines mokyklų
varžybas. Pasveikinome naujuosius čempionus ir jau ruošėmės eiti sau, bet
berniukas rodo pirštu į tuščią taurę ir bando paaiškinti, kad ją reikia
pripildyti. Klausiam, ko norėtum? Tas nedrąsiai rodo į puslitrinį limonado buteliuką. Reikėjo matyti tų vaikų veidus kai mes jiems nupirkome didelį Fanta butelį. Visa komanda mums spaudė rankas, choru šaukė ačiū ir mielai pozavo
nuotraukoms. Kartais tiek nedaug reikia iki pilnos laimės. Ypač kai batų neturi
ne tik futbolui, bet net ir kasdieniam nešiojimui. Kartais ir futbolo kamuolio
nėra, o vietoj jo basomis kojomis spardomas kokosas arba iš plastikinių
pakavimo juostelių supintas didelis mazgas.
 |
| Vietinis kaimas per autobuso langą. |
 |
| Draugų susirasti labai lengva :) |
 |
| Pajūrio prekeiviai. |
 |
| Žvejų laiveliai. |
 |
| Peilių parduotuvė ant ratų. Ir ne tik parduotuvė - kai dviratis priparkuotas, sukant pedalus sukasi ir galandinimo akmuo sumontuotas priešais vairą. |
 |
| Vietiniai vaikai su savadarbiais žaislais. |
 |
| Futbolo čempionai. |
